mintis.info pokalbis su aktoriumi Povilu Budriu

Chorinio dainavimo nauda

Atsimenu, mokykloje pamokų tvarkaraštis buvo sudarytas taip, kad vieną iš savaitės dienų, po muzikos pamokos, kurios gale mes visada dainuodavom choru, būdavo matematika. Aš visada stebėdavausi, kodėl būtent per šias matematikos pamokas man būdavo viskas aišku, įdomu, suprantama, lengvai spręsdavau visas užduotis ir gaudavau gerus pažymius.

Geterburgo universitetui priklausančioje Salgreno akademijoje buvo atlikti tyrimai, kurių rezultatai parodė, kad chorinio dainavimo metu sinchronizuojasi žmonių širdies ritmas bei pulsas. Buvo pastebėta, kad dainuojant kartu, choru, dalyvių širdies plakimas pagreitėdavo ir sulėtėdavo sinchroniškai, o ramus ir tvarkingas kvėpavimas dainuojant normalizuoja širdies ritmą ir gerina sveikatos būklę.

Pasirodo, dainuodami choru žmonės jungiasi ne tik psichologiškai: pabunda, jaučiasi užtikrintesni, padidėja bendras tonusas, bet ir fiziškai – susiderina kūno organų veikimo dažniai. Todėl manoma, jog tokiu būdu net galimas gydomasis poveikis sergančiam žmogui, jei jis dainuoja kartu su sveikais žmonėmis.

Kaip pedagogas, esu tikras, kad pamokos mokykloje turi prasidėti nuo dainavimo kartu, įsijungiant ne tik mokiniams, bet ir mokytojams, mokyklos vadovybei ir kitiems darbuotojams. Mažų mažiausiai tai duos bendrumo jausmo efektą, kuris pozityviai keis bendravimo atmosferą mokykloje . Tai palengvins ir visų kitų problemų sprendimą.

Vincas Andriušis

Apie gyvenimo kokybės valdymą laike

„Lekianti strėlė dabartiniu momentu nejuda, o kybo ore ir nenutolsta tokiu atstumu. Ir taip yra kiekvieną momentą. Kadangi laikas susideda iš momentų, vadinasi, strėlė nė kiek negali pajudėti į priekį, o visą laiką yra rimties būsenos.“

Zenonas Elėjietis

 Graikų matematikas, filosofas Zenonas Ėlėjietis (apie 490-430 m. pr. m. e.), garsus savo paradoksais (aporijomis), spėjo, kad jeigu mes galėtume padalyti laiką į pakankamai mažas daleles, tartum laiko kadrų fragmentus, tai pasaulis iš karto sustotų. Pasirodo, kad kvantinės mechanikos požiūriu jis buvo visiškai teisus. Kvantinis Zenono efektas – tai strėlės paradoksu pagrįsta mokslinė teorija: strėlė nors ir juda, tačiau kiekvienu laiko momentu yra statinės būsenos, t. y. jeigu laiką sudaro atskirų kadrų seka ir strėlė nejuda kiekviename iš jų, tai ji iš viso nejuda.

Jeigu plika akimi to nepastebime, tai mikropasaulyje mes aiškiai matome, kad sistemos matavimai, stebėjimai turi įtakos sistemų evoliucijai. Pagal kvantų teoriją kiekvienas mikrosistemos matavimas sukelia negrįžtamą sistemos pokytį, vadinamą kolapsu. Jeigu iki matavimo sistema būna keliose galimose pozicijose (kvantinė superpozicija), tai po matavimo ji atsiranda vienoje iš galimų būsenų. Vadinasi, stebėtojas daro tiesioginę įtaką tolimesnei sistemos evoliucijai – matavimų (stebėjimų) dažnis gali sulėtinti arba pagreitinti evoliucijos spartą ir netgi iš viso ją sustabdyti – labai dažnai matuojant, ar sistema yra pradinėje būsenoje, ji visada išliks pradinėje būsenoje.

Šis reiškinys vadinamas  „kvantiniu Zenono efektu, arba kvantiniu verdančiu puodu“ – esame patyrę, kad dažnai tikrinamas užkaistas puodas, atrodo, niekada neužvirs. Lygiai tas pats vyksta nuolatos tikrinant bet kurią kitą savo egoistinę poziciją. Mokslas vis aiškiau supranta, kad mes viso labo stebime savo reakcijų į mums nežinomą išorinį jėgos lauką procesą. Tai formuoja mūsų pasaulio vaizdą – objektyvaus išorinio pasaulio iš viso nėra.

Stebėdami savo jutimo organų vaizduojamą realybę turime tik dvi galimas pozicijas (superpoziciją) jos atžvilgiu: egoistinį ketinimą – kai norime, kad sistema tarnautų man ir, laukdami rezultato, nuolat jį stebime, arba altruistinį ketinimą, kai anuliuojame asmeninį suinteresuotumą rezultatu. Egoistinis ketinimas, panašiai kaip laukimas, kol puodas užvirs, stabdo procesą, o altruistinis – pagreitina. Greitis lemia patiriamo proceso, vadinamo gyvenimu, kokybę.

Altruistinis ketinimas čia visai nesusijęs su materialių vertybių dalijimu aplinkiniams, o kalbama apie žmogaus vidinę nuostatą, kai laukiamas rezultatas, sėkmės faktorius, yra išorėje, panašiai kaip motinos kūdikio atžvilgiu, nukreiptas į išorėje stebimą patiriamą malonumą, pilnatvę, švytėjimą. Tokį ketinimą galima išsiugdyti tik tikslinėje grupėje, integraliame kolektyve, integralioje visuomenėje, naudojantis integralios saviugdos metodu.

Vincas Andriušis