Žinių šaltinis

 

Vaidotas Matutis: Dar mąstant apie žinių įsisavinimo procesą, reiktų apmąstyti prielaidą, kad tai ko gero yra kūrybinis procesas. Čia aš prisiminiau kažkada skaitytos kolektyvinės monografijos mintis, labai tinkančias šiai specifikai:
„Žmogus geba suvokti kūrybos prasmę atsižvelgdamas į saviraiškos poreikius ir kultūros vertybes. Asmens požiūriu – tai saviugdos ir brandos įprasminimo galimybė, o visuomenės požiūriu – tai individo socializacija – kultūros vertybių ir egzistavimo joje galimybių perėmimas.“
(ištrauka iš knygos, kolektyvinės monografijos „Dvasingumas žmogaus pasaulyje“, VPU leidykla, II papildytas leidimas, 2011 m.)
Perifrazuojant galima pasakyti: Žmogus sugeba įsisavinti žinias atsižvelgdamas į saviraiškos poreikius ir jo aplinkos visuomenėje vyraujančias žinias bei vertybes.
Tačiau tai tinka tik kalbant apie tas žinias, kurios jau yra kieno nors įsisavintos ir gali būti perduotos kitiems žmonės dalijimosi žiniomis procese. Na o jei grįžti prie žinių – kaip ekonomikos resurso specifikos, tai reikėtų atkreipti dėmesį į žinių šaltinį. Klasikinės ekonomikos apibrėžimo rėmuose, bet kurie resursai turi savo šaltinį, iš kurio gamybos procese yra atnaujinama jau sunaudota dalis. Kiek teko susipažinti su „žinių ekonomikos“ moksliniais darbais, net ir tais kurių pagrindu apgintos disertacijos, niekur neradau atsakymo į klausimą: kur yra naujų žinių šaltinis?
Peršasi išvada, kad vėl turime nesuderinamumą tarp ekonomikos ir žinių – kaip ekonomikos resurso, kas vėl parodo termino „žinių ekonomika“ beprasmiškumą…

Mano komentaras: Pabandžiau šį tavo klausimą iškelti sau. Pamačiau, kad norint atsakyti į šį klausimą, reikia, visų pirma, apibrėžti kas yra žinios, nuo ko jos priklauso. Tarkime, aš esu žinių visuomenėje, bet “neturiu apetito” joms – tekės į mane žinios? Ne. Tarkime esu žinių visuomenėje ir “turiu apetitą” joms, bet tas mano apetitas uždara sistema, tenkina tik mano ego. Užsikimš? Užsikimš ir pradės rūgti. Išvada – priklauso nuo žinių noro, kuris Maslou pavyzdžio piramidėje yra žemiau tik už priežastį, ir jo sąveikos su aplinka.

Tai analizė vieno elemento atžvilgiu. Dabar integruokime šį modeliuką į Žmonijos modelį. Organizmas “Žmonija” yra tam tikrame potencialiniame (begalinio potencialo) jėgos lauke. Tą lauką pavadinkime priežastimi, kurio potencialas yra išreikštas jam savybėmis atvirkščia materialia kokybine-kiekybine struktūra su ją savyje talpinančiu stebėtoju Žmogumi=Žmonija. Integruokime atskirų individų norus pažinti, gausime Žmonijos norą-kintamąjį begalinio potencialo lauke, kurio funkcija priklauso nuo viso organizmo būsenos laidumo, kuris priklauso, kaip ir individo atveju, nuo noro dydžio ir nuo būsenos (bendro noro) orientacijos į save ar į išorę, nuo kiekybinio ir kokybinio santykio su pačiu lauku.

Taigi, manau kad klausimas “Kas yra naujų žinių šaltinis” neturi prasmės, kaip ir klausimas kas yra elektra, kas yra jėga, ar pan. Mums pakanka atsakyti į klausimą kaip tai veikia, nuo ko priklauso.

http://matutis.eu/ziniu-saltinis/comment-page-1/#comment-47550

Komplimento vertė

Ar mes mėgstame komplimentus? Ar patinka juos girdėti, sakyti kitiems? Neabejoju, kad visi džiaugiamės girdėdami apie save gerus dalykus ir nemėgstame negatyvios kritikos. Vis dėlto kartais išgirdę komplimentus jaučiamės nejaukiai. Kodėl? Gali atrodyti, kad jie nenuoširdūs, sakantis komplimentą žmogus pataikauja, vadinasi, iš manęs kažko nori. Gali būti, kad aš pats komplimentų nesakau ir sąmoningai ar nesąmoningai jaučiuosi skolingas juos girdėdamas, o gal baiminuosi, kad pasakęs sulauksiu teigiamos reakcijos ir nemokėsiu į ją atsakyti tuo pačiu…

Bet kuriuo atveju – tai mano intravertiškojo  „Aš“ svyravimai pozityvo, atstovavimo pozityvui fone. Mano savanaudiškas „Aš“ – negatyvas, mano „Aš“, tarnaujantis kitiems, – pozityvas. Jeigu abejoju kitų nuoširdumu, vadinasi, pats sakau komplimentus tik savanaudiškais tikslais. Jeigu bijau likti skolingas girdėdamas ar sakydamas komplimentą – manojo „Aš“ intravertiška pozicija nemato naudos, o vien atstovavimo pozityvui bijo kaip ašarų.

Bet pažvelkime į žmones, kurie moka tai daryti: jie visada spindi, jaučiasi užtikrintai, lengvai bendrauja, yra mėgstami aplinkinių ir t. t. Intravertas ar ekstravertas nėra charakterio bruožas – tai žmogaus valia pasirenkamas gyvenimo būdas.

Nesąmoningą pasirinkimą gali lemti mums duota, o ne pačių pasirinkta aplinka. Tai aplinka, kurioje augome, kuri mus auklėjo, darė įtaką. Sąmoningas pasirinkimas priklauso nuo sąmoningo supratimo ir aplinkos, santykio su aplinka būdo pasirinkimo. Jeigu matome, kad tarnavimas vien savajam „Aš“ mus tik dar labiau atskiria nuo gyvenimo, tai nėra ko tikėtis, kad elgdamiesi taip pat, sulauksime kitokio rezultato – pasaulis toliau niauksis.

Pozityvių santykių su aplinka pasirinkimas – tai savojo „Aš“ išvadavimo iš egoizmo gniaužtų, išvadavimo naujam gyvenimui  pradžia. Net paprastas komplimentų sakymas gali būti šio pasirinkimo aušros pirmieji spinduliai. Kaip peržengti vidinį pasipriešinimą? Ne tik veiksmą, bet ir rezultatą, nukreipti į išorę, nelaukiant jokio atsako? Tada atsakas ateis – keisiuos aš, keisis aplinka.

Vincas Andriušis

Fizika ir menas

Centriniuose rūmuose (III aukšte) eksponuojama fizikos studento Vinco Andriušio kūryba. ŠVIESA nepraleido progos pasidomėti Lietuvos edukologijos universiteto studento kūryba ir gyvenimu. Kas Jums yra dailė? Ką ji suteikia? O gal atvirkščiai – kažką atima?  

Na, dailė yra nuo žodžio dailu, todėl ji ir turi atlikti šią savo funkciją – dailinti mūsų gyvenimą. Tapyba – tik vienas iš būdų tai daryti. Ar tai galimybė išreikšti save? O kas tas „aš“? Kaip jį apibrėžti? Čia tas pats, kas fizikoje apibrėžti jėgą, šviesą. Mes juk nežinome, kas tai yra. Mes žinome, kaip tai reiškiasi. Sakyčiau, kad tai – viena iš galimybių parodyti savo santykį su aplinka.

Ar tiesa, kad Jūsų specialybė – fizika, bet savo visą veiklą paskyrėte kūrybai? Kas lėmė tokį apsisprendimą? Manau, labai neįprasta, kad fi zikas tapo paveikslus, o, pavyzdžiui, medikas rašo grožinę literatūrą…

Na, ne visai taip. Augau architektų šeimoje. Tėvas laisvalaikiu liejo akvareles, mokė džiaugtis gražiais vaizdais, nuvedė į piešimo klasę, vesdavo į parodas, demonstruodavo reprodukcijas, pasakodavo apie dailininkų gyvenimus. Visa tai darė įtaką mano meniniam išsilavinimui. Piešti sekėsi lengvai, bet baigęs mokyklą įstojau į ekonomiką. Rimčiau piešti ėmiau keliaudamas po pasaulį. Realizavau mokykloje subrandintą norą, kurio negalėjau atidėti pensijai. Į fi ziką įstojau palyginti neseniai. Tada, kai jau tikrai jaučiau tokių žinių poreikį. Sutinku, kad dabartinėje visuomenėje vyrauja toks stereotipas, kurį dažnai tenka išgirsti, kad dailės ar literatūros ir tiksliojo mokslo pozicijos kertasi. Aš taip nemanau. Netgi atvirkščiai – jos viena kitą papildo. Žmonės, paskaitę vieną lankstinuką, jau vadina save medikais, o išlieję kibirą dažų ant drobės – dailininkais. Tai – sugadintas požiūris. Juk dailinkas turi ne tik mokėti piešti ar tapyti, bet ir jausti formą, simetriją, geometrinę, toninę, spalvinę kompozicijas, šviesos sklaidą, simboliką, loginius prasmių ryšius ir pan. Vaizduojamasis menas lavina ir vaizduotę, o fi zikas be vaizduotės –kaip aklas grybautojas, kuris užmins vieną kitą grybą, o gal ir tą sukirmijusį. Mano fi zikos mokykloje vaizduojamasis menas būtų privalomas dalykas.

Menininkai (tarp jų ir dailininkai) XXI amžiuje susiduria su dilema, ką pasirinkti: individualią kūrybą (kuri galbūt nebus paklausi) ar prisitaikėlišką, kuri leistų gyventi gerai? Ar Jums tenka susidurti su šia problema?

Taip, teko susidurti su šia dilema. Vaizduojamasis menas visada buvo taikomasis. Nors gal ne visada tai telpa į taikomojo meno apibrėžimą. Ką turiu galvoje? Jis, kaip ir bet kuri kita žmogaus veikla, turi teikti naudą kitiems sociumo nariams (mainais už tai, ką jiems teikia sociumas). Kas buvo meno užsakovai? Daugiausia viena kitą keitusios ideologijos, religijos… Aišku, kad dabar visa tai nusileido į mases, ir paveikslą savo „rūmuose“ nori pasikabinti bene kiekvienas. Jeigu esi profesionalas, tai turi aptarnauti vieną iš skonio išlavinimo spektro grupių. Gali – aptarnauk karalių skonį, negali – turgaus. O jeigu tau reikalingas tik originalumas, tai kokia čia dilema? Anksčiau ar vėliau praeis. Dabar labai populiaru vaikytis originalumo, „ieškoti savo stiliaus“. Labai giliai domėjausi meno istorija ir nepamenu, kad nors vienas dailinkas iškilo vergaudamas originalumui. Visi kubistai, impresionistai, modernistai tiesiog matė savaip, ir tas matymas buvo jų nuoširdaus darbo vaisius.

Aš įsivaizduoju, kad dailė reikalauja tikro pašaukimo, ne tik galimybių. Kada Jūs pajutote, jog turite tokį pašaukimą, su kuriuo susiesite savo gyvenimą? Kaip suderinate asmeninį gyvenimą ir darbą?

Aš pašaukimą matau kaip norą, kuris mus pašaukia į vieną ar kitą sritį, o po to jau mokykis jį šaukti pats. Mane dažniausiai šaukia noras pažinti gyvenimą, jo priežastį, tikslą. Dėl šio pašaukimo visi darbai susivienodina. Kaip suderinu asmeninį gyvenimą ir darbą? Mokausi viską derinti taip, kad viskas tarnautų vienam tikslui.

Kaip manote: ar šiandien pilkajam visuomenės sluoksniui (pripažinkime, gal net didžiajai žmonijos daliai) vis dar reikia meno? Ar jaučiatės vertinamas ir įvertintas už tai, ką darote?

Tai – didesnė problema. Žmonija vadinamas organizmas ne tik papilkėjo, bet ir pradeda juoduoti. Tokiam organizmui reikalingas gydytojas. Koks? Mes patys su ta visuomenės dalimi, kuri jau mato problemą ir suvokia, kad jau laikas veikti. Pradžioje informuoti visuomenę apie tikrąją ligos priežastį – egocentrizmą. Antra, bendromis jėgomis ieškoti priešnuodžio ir jį reklamuoti, teikti visuomenei. Tam tinka visi instrumentai, t. y. mokslo žinios, menai, literatūra, pedagogika ir t.t. Tik sveikoje visuomenėje visi jausis vėl reikalingi. Lietuvoje labai daug šviesos potencialo.

Dažnai menininkui kyla klausimas, ar mano aistra, mano talentas pajėgs išmaitinti mane ir mano šeimą? Ar tai įmanoma?

Pažvelkime į istoriją. Ar galėjo menai, literatūra, mokslas, kultūra klestėti viduramžiais? Tada buvo išorinė priespauda. Dabar blogiau – patiriame vidinę (mūsų egocentrizmo) priespaudą. Jeigu nieko nedarysime, tai ne tik iš dailės neišgyvensime.

Apie literatūrą sakoma, kad ji moko žmogų gyventi. O ko žmogus gali pasimokyti iš Jūsų tapybos? Ką stengiatės perteikti savo paveikslais adresatui?

Buvo laikotarpis, kurio metu ieškojau būdų, kaip simboliais perteikti tas idėjas, kuriomis gyvenau. Pamačiau, kad tai neįmanoma. Visų pirma dėl to, kad mažai kas moka tokį meną skaityti, nes vaizduojamojo meno supratimo lavinimas yra labai kuklus pasaulio švietimo sistemose. Manau, be reikalo, nes mano mokykloje mokinių santykis su aplinka labai skyrėsi nuo kitų. Idėjoms perteikti palankesnis yra rašymo menas, todėl pradėjau mokytis rašyti. O paveikslais ėmiau stengtis tiesiog perteikti gamtos grožį ir gerą nuotaiką.

Ar Jums svarbus Jūsų meno suvokėjas? Kartais girdime, kad menas – saviraiškos forma, kurioje individualumas yra svarbesnis už visuotinumą. Nors, tiesa, a.a. J. Marcinkevičius yra sakęs, kad tai, ką jis sukuria ir paleidžia į pasaulį, nebėra jo kūryba, ji – tautos. Kaip yra su Jūsų paveikslais: ar juos tapote norėdamas išreikšti savo jausmus, būsenas, ar jie skirti žmogui, kad jis pajustų estetinį pasitenkinimą?

Taip, visada galvoju, ką ir kam noriu pasakyti. Individualumas ir visuotinumas yra abu vienodai svarbūs. Žmogaus individualumui vystytis niekas neturi trukdyti (kaip ir jo individualumas kitiems). Bet kam reikalingas tavo individualumas ir kokiu pagrindu jis vystysis, jeigu nesąveikaus su kitais? Kiekviena medžiaga turi tik jai būdingų savybių, kurių išmanymas leidžia pagaminti detales, o jų ryšių sąveika – mums reikalingus prietaisus (pavyzdžiui, kompiuterį). Individas turi išmokti palaikyti darnius ryšius su kitais individais, neprarasdamas savo individualumo, neužgoždamas, nepažeisdamas kitų. J. Marcinkevičius teisingai sakė, nes ir medžiagą, kurią jis apdorojo savo kūrybos procese, gavo iš tautos, o tauta – iš santykio su kitomis tautomis. Pasaulis – integrali sistema. Taip pat ir paveikslas. Gyvenimo aplinkybės padiktuoja tam tkrą idėją, motyvą, nuotaiką… Tuo ir daliniesi.

Manau, kad skaitytojams būtų įdomus ir Jūsų meninis skonis. Kokie dailininkai Jums imponuoja ir kodėl?

Didžiausią įtaką man padarė impresionizmas. Senovės tapyba man per daug niūri (išskirčiau tik Olandų tapybą). Tiek Luvre, tiek Ermitaže daugiau laiko praleidau impresionistų darbų salėse. Yra ko pasimokyti ir iš kitų – technikos, kompozicijos, piešimo. Visgi temos dominuoja gana niūrios. Man smagiausias ir nuoširdžiausias – Vincentas Van Gogas.

Jūs teigiate, kad turėtumėme pabandyti paprastuose dalykuose įžvelgti kažką daugiau nei, pavyzdžiui, medyje medį. Kaip tai padaryti? Ir kaip Jums tai pavyksta?

Taip teigia mano moteris (parašiusi pristatymo tekstą). Ne tą noriu pasakyti, kad reikia medyje įžvelgti, pavyzdžiui, arklį, o arklyje – medį. Noriu pasakyti, parodyti, atkreipti dėmesį į tai, kad gyvenimo grožį, įvairovę, džiaugsmą galima įžvelgti visur. Trūkumas mūsų užsidaryme, mūsų egocentrizme. Kaip tai padaryti? Pagalvokime, kokiose situacijose jaučiamės tikrai laimingi? Kada aplinka pradeda spindėti, žmonės tampa mieli, minčių srautai teka spalvinga gama, viskas tampa aišku, nelieka baimės dėl ateities? Ir kokiose situacijose pasaulis papilkėja, viskas bjauru, nieko nesinori? Tada „atskirkime grūdus nuo pelų“ – vienas situacijas nuo kitų. Pagalvokime, ką turime keisti – save ar kitus? Ir pirmyn!

Jūsų kūryba jau buvo eksponuota užsienyje ir sulaukė didelio pasisekimo…

Daug keliavau. Tapyba, piešimas buvo pagrindinis pajamų šaltinis. Tekdavo pabūti įvairiose vietose. Ten ir atidarydavau parodas. Geriausiai pasisekė Ispanijoje – nupirko visus darbus.

Ar Jums pažįstamas toks jausmas, kai tarsi Jūsų menas niekam nereikalingas?

Jeigu būtų nepažįstamas, tai kaip galėčiau pažinti jam atvirkštinę poziciją? Kai kabinau šią ekspoziciją Lietuvos edukologijos universitete, ėjo moterys ir sakė: Oi, kaip gražu! Ačiū, kad papuošėte koridorių. Tokiais atvejais tikrai jaučiu, kad mano menas yra reikalingas.

Ko palinkėtumėte jauniesiems dailininkams, kurie (galbūt) sulaukia daug kritikos dėl savo darbų?

Na, visų pirma išmokti ją priimti, apdoroti ir realizuoti išvadas!

Laikraštis „Šviesa“ Nr. 12 (2422) 2012 lapkritis

http://www.vpu.lt/rvs/Page.aspx?pageID=3277