Monthly Archives: rugsėjo 2014

Kas mūsų šeimininkas?

sinapses2

Jei pažvelgsime į savo organizmo vidų, pasigilinsime, kaip mumyse veikia genai, bakterijos, parazitai, neuronai ir kita, kaip jie lemia mūsų elgesį, tai nevalingai kils klausimas, kur yra mūsų valios laisvė? Ar esame viso labo bevaliai gamtos biologiniai robotai?

Jei pažvelgsime į genų pasaulį, pamatysime, kad jie viską nulemia! Jie randa mums geriausią gyvenimo palydovą, kad galėtų toliau gyvuoti sveikuose mūsų palikuonyse. Nesąmoninga DNR analizė dėl poros suderinamumo vyksta pasikeičiant seilėmis pirmojo bučinio metu. Draugus taip pat parenka genai, nes su tais žmonėmis bendrų genų turime 1 proc. – tiek pat, kiek sieja penktos kartos gimines.

Žmonės linkę bendrauti su tais, kurie taip pat suvokia kvapus, tačiau, kad būtų užkirstas kelias daugeliui ligų, skiriasi imunitetas. Genai savo dauginimuisi pasirenka tinkamą aplinką – stumia mus į tam tikrą visuomenę. Žmogaus charakterio ypatybės – genų darbo rezultatas.

Bakterijos gali išskirti psichoaktyvias medžiagas, kurios, pavyzdžiui, sustiprina religinius jausmus. Trilijonai mumyse gyvenančių bakterijų naudojasi mūsų kūnais išskirtinai savo interesais. Kūne priskaičiuojama apie 3000 bakterijų rūšių, kurių dauguma gyvena žarnyne, maitinasi su mumis tuo pačiu maistu, turi savo skonį.

Jeigu baltymų, angliavandenių bei kitų maistinių medžiagų santykis maiste yra tinkamas bakterijoms vystytis, tai jos suteikia žmogui žvalumo, išskiria chemines medžiagas, kurios pagerina žmogaus savijautą. Jeigu maisto racionas ne jų skonio, tai išskiria toksinus – tokiu būdu bakterijos formuoja mūsų skonius ir reguliuoja mūsų mitybą. Smegenų aktyvumas taip pat priklauso nuo bakterijų, kurios valdo apie keturiasdešimt genų.

Arbatiniame šaukštelyje vandens plaukioja penki milijonai bakterijų ir penkiasdešimt milijonų virusų. Mikrobai sudaro 80 proc. visos Žemės biomasės. Visa biosfera – tai sistema, skirta genų pasikeitimui tarp įvairių mikroorganizmų.

Nuo parazitų kenčia medžiai, gėlės, gyvūnai – viskas, kas gyva. Jeigu subjekto elgesys skiriasi nuo įprasto – jis pavojuje, kurio kaltininkas parazitas, įvairiomis cheminėmis reakcijomis valdantis šeimininko veiksmus.

Pavyzdžiui, plokščiasis kirminas taip trokšta iš pelės kūno persikelti į lapės, kad priverčia pelę judėti lėtai ir tapti lengvu grobiu bet kuriam plėšrūnui. Apvaliosios kirmėlės nematodai raudonai nuspalvina skruzdėles tarytum uogas, labai mėgstamas paukščių, į kuriuos kirmėlės nori persikelti.

Toksoplazma, viduląstelinis parazitas, pradžioje gyvena graužikuose, po to persikelia į kates ir galiausiai į žmogų. Parazitais užsikrėtusių žmonių elgesys aiškiai skiriasi: jie dažniau praranda savikontrolę, nuolatos jaučia nerimą. Toksoplazma taip pat sulėtina žmogaus elgesį. Todėl vieni žmonės labiau mėgsta avantiūras, adrenaliną ir nuolatines paieškas, kitiems pakanka televizoriaus.

Žmogus sprendimus priima vėliau, nei juos priima neuronai. Smegenys pačios nusprendžia, kaip reikia elgtis, o žmogus tai suvokia vėliau. Sąmoningas elgesio pasirinkimas yra tik iliuzija, kuri slepia realius žmogaus smegenyse vykstančius ir nuo jo nepriklausančius procesus. Sprendimas smegenyse – tai vienų ar kitų neuronų aktyvumo slenksčio priėjimas, kurie duoda signalą už motorinius veiksmus atsakingai smegenų žievės daliai ir paskatina užprogramuoto racionalaus ar emocionalaus elgesio paleidimą.

Neuronai tiesiogiai susiję su mūsų norais, juose yra sintetinami neuromediatoriai. Neuromediatoriai – tai cheminės medžiagos, atsakingos už elektrinio signalo perdavimą nervines ląsteles jungiančiomis sinapsėmis į nervines ląsteles jungiančias ataugas.

Džiaugsmo jausmas priklauso nuo smegenų žievėje esančio serotonino kiekio, depresija – šios medžiagos trūkumo pasekmė. Kitas neuromediatorius, dofaminas, verčia mus siekti ne aukštų tikslų, o paprastųjų poreikių – maisto ir sekso. Kuo didesnis defomino kiekis, tuo labiau išvystyta paskatinimo ir bausmės sistema.

Žvalumo mediatorius noradrenalinas veikia mūsų elgesį, nuo kurio priklauso dėmesio koncentracija, energingumas, motyvacija veikti, ramumas, atminties aštrumas, gera nuotaika, mūsų elgesys pavojaus metu. Neuromediatorių atradimas mums rodo, kad ne mes esame savo jausmų šeimininkai.

Vadinasi, niekur neturime valios laisvės ir viskas, kas vyksta, vyksta ne mūsų valia, viską darome priverstinai, netgi jei mums atrodo, kad tai yra mūsų norai. Mums nematomos jėgos savosiomis sąveikomis valdo mūsų organizmo biologines medžiagas, sukelia mūsų norus, mintis, sprendimus, lemia veiksmus, įvykius.

Išeina, kad esame absoliutūs gamtos programos belaisviai? Ne visai. Pasirodo, žmogui palikta valios laisvė pagreitinti savo raidos iki jam užduotos, gamtos numatytos tobulos būsenos procesą. Kitais žodžiais tariant, galima pagreitinti savo asmeninę dvasinę raidą. Šio proceso greitis priklauso nuo geresnių ar blogesnių žmogaus santykių su aplinka ir aplinkiniais.

Vincas Andriušis

http://www.mintis.info

Reklama

Parašykite komentarą

Filed under Uncategorized