Visa gamta – tai vieninga integrali sistema

Jeloustouno nacionaliniame parke 1995 metais į laisvę buvo paleista 14 vilkų. Iki tol vilkai parke negyveno 70 metų, ir visą šį laiką ten karaliavo elniai, kurie nekontroliuojamai daugindamiesi padarė labai daug žalos vietinei florai.

Į laisvę paleisti vilkai privertė elnius atsargiau rinktis vietas ganytis. Atsigavo augalija. Per šešerius metus medžių padaugėjo penkis kartus. Atsirado bebrų, kuriems medžiai reikalingi užtvankoms statyti. Taip pat pasirodė ondatrų, ančių ir pagausėjo žuvų.

Vilkai sumažino šakalų populiaciją, dėl ko padaugėjo kiškių ir pelių, o šie savo ruožtu į parką pritraukė vanagų, šeškų ir lapių. Parke atsirado meškų, kurios dabar čia turi galimybę nuo grobio nuvyti vilkus ir ėsti jų grobio likučius. Parke žymiai padaugėjo uogų.

Nuostabiausia tai, kad vilkai pakeitė upių tekėjimo vagas. Jos išsitiesino ir stabilizavosi, sumažėjo jų krantų erozija. Taip įvyko todėl, kad vilkų įtaka elnių populiacijai lėmė greitą medžių ir žolių augimą upės krantuose, kas juos ir sustiprino. Parkas neatpažįstamai pasikeitė, atgijo, ir visa tai tik dėl keturiolikos vilkų, kurie buvo ten paleisti mažiau nei prieš dvidešimt metų.

Kokia pagrindinė visų šių pasikeitimų priežastis? Natūralių integralios gamtos ryšių pusiausvyros grąžinimas.

Tokių pavyzdžių turime tūkstančius, ir jie akivaizdūs. Tačiau nuo mūsų paslėpti mūsų integralūs ryšiai tarpusavyje ir su visa gamta. Mes net negalime įsivaizduoti, kokius nuostabius pasaulius gamta nuo mūsų slepia kiekvieno individualaus ego ir nesavanaudiško ryšio su kitais pusiausvyroje.

Parengė Vincas Andriušis

http://www.mintis.info

Pasaka apie Noriukus

Atokiame pasaulio krašte, palei bekraštę nerimstančią jūrą, kažkur ten, kur kas vakarą užsnūsta saulės spinduliai, ten, kur savo nosį bijo kišti net visokie šešėliai, siaubūnai, vaiduokliai ir visokios kitokios pabaisos, ten, kur… Na, juk pats žinai, apie ką kalbu. Taigi kaip tik ten ir gyveno penki nepaprasti berniukai.

Keista, bet pažvelgęs į juos nepasakytum, kad jie kuo nors skiriasi nuo kitų mums pažįstamų žemės vaikų. Tačiau taip gali atrodyti tik iš pirmo žvilgsnio. Nes iš tikrųjų jie… Na, pats pamatysi.

Aišku, gimę jie rėkė kaip ir visi kūdikėliai – kiekvienas savo balsu. Mokėsi jie ir vaikščioti, ir kalbėti, o augdami išmoko visokiausių gudrybių. Bet pasaka šį kartą ne apie tai!

Viskas prasidėjo vieną lietingą, niūrią dieną, kuri nebuvo pati tinkamiausia žaisti ir krėsti linksmas išdaigas. Tądien, berods, buvo vasara, jie visi lindėjo savo slėptuvėje, drevėje tokio beprotiškai storo šimtamečio medžio, stūksančio pačiame miško vidury. Niekas negirdėjo, apie ką jie šnekučiavosi, gal tik kokia užklydusi varna, tačiau ir ta buvo kažkokia nepaprasta.

Tas penketas padykusių berniūkščių drevėje rezgė visokiausias svajones, kuriose slypėjo didžiausi jų norai. Tik nemanyk, kad jie visada taip sėdi ir švaistosi svajonėmis. Visai ne, tiesiog tą dieną dangus buvo pernelyg piktas ir vis dundėjo laidydamas žaibus, – tai berniukus ir subūrė slėptuvėje.

Berniukai dar buvo maži ir nežinojo, ar tos svajonės, tie jų norai yra tikri, iš kur jie kyla ir kam skirti. Berniukai augo matydami suaugusiųjų veiksmus, juos mėgdžiodami, kartodami, kartu perimdami jų mintis, troškimus, siekius, ir šitaip mokėsi. Taip jie mokėsi suvokti pasaulį ir gyventi jame. Kas žino, koks jis būtų, jeigu suaugusieji jį matytų kitaip.

Aišku, berniukams būdavo smalsu sužinoti ir apie norų kilmę, tačiau jeigu jie ir iškeldavo tokį klausimą kam nors iš vyresniųjų, greitai būdavo nuraminami pamokymu gyventi ir elgtis kaip visi, nesukti galvos tokiais klausimais nei sau, nei kitiems.

Todėl ir berniukai, kaip kad išalkęs vilkas gaudo kiškį pietums, lakstė paskui gaunamus norus, stengdamiesi kuo greičiau juos įgyvendinti. Juk, galų gale, argi svarbu, koks noras ir iš kur jis kyla, jeigu visų jų įgyvendinimo rezultatas tas pats – malonumas.

Taigi, jų norai, kaip ir visų žmonių, buvo sudaryti iš tos pačios norų vaivorykštės, tik kas kartą jie žaižaravo kiekvienas skirtingomis spalvomis: tai jie norėdavo visų pasaulio skanėstų, tai paslėptų lobių, karalysčių, atsakymų į visus klausimus ir dar daug ko.

Norai kaip koks kaleidoskopas keisdavo vieni kitus, išsidėstydavo vis naujomis kombinacijomis tarytum kokiomis mozaikomis, kurių priešakyje stodavo vis kitas vyraujantis noras.

Kartais vyrauja paprasčiausi norai skaniai ir sočiai pavalgyti, saldžiai pamiegoti, be kurių gyvenimas iš viso neįsivaizduojamas, arba norisi kaip kokiam akmeniui gulėti ir nieko neveikti.

Patenkinus šiuos troškimus, būtinai pabusdavo turto noras – noras turėti daug, daugiau ir daugiausiai, netgi viską viską. Tokiam norui būdinga augti kaip kokiam medžiui – šakotis į plotį ir stiebtis į aukštį kiek tik įmanoma.

Turto noro fantazijai baigiantis imdavo karaliauti garbės, pripažinimo, valdžios noras. Jo jau netenkina augimas kartu su visais į save panašiais, jis jau, kaip koks liūtas karalius, nori būti nepriklausomas nuo kitų, valdyti viską ne tik žemėje, bet ir danguje, netgi ir pačius norus.

Kaip tokį norą įgyvendinti, jeigu aš nieko nežinau, nesuprantu? Net nežinau, kas aš, iš kur aš, kam aš ir iš viso kam visa tai skirta ir kur viskas prasideda. Taip ima karaliauti žinių noras – noras viską žinoti, viską pažinti, atskleisti visas pasaulio paslaptis ir tada jau tikrai būti visagaliu.

Taigi, lietui lyjant tūnodami medžio drevėje ir dalydamiesi savo slapčiausiais norais bei svajonėmis, berniukai suprato tris labai svarbius dalykus. Pirma, kad jie savo norais ir svajonėmis yra labai panašūs, tarsi ant vieno medžio užaugę, tik kiekvienam jie skirtingai žaižaruoja ir piešia truputį kitokį, savitą paveikslą, nuspalvina jį kitokiomis spalvomis. Antra, kad būnant kartu, dalijantis norais ir svajonėmis, o ne ginčijantis, kuris geresnis ar teisesnis, šie norai išryškėja, sustiprėja. Lipdant kartu bendrą svajonių mozaiką, viduje pabunda toks jausmas, kuris tarytum suteikia sparnus, nešančius link begalinio, beribio pasaulio pajutimo; visi berniukai susitinka viename šviesos taške, kuris teikia energiją šiems sparnams kelti juos vis aukščiau ir aukščiau, ir būtent šis skrydžio jausmas teikė patį didžiausią, iki tol nepatirtą malonumą. Trečia, kad niekada ir nieko panašaus nėra pajutę būdami atskirai, kiekvienas sau. Netgi būnant kartu, bet pešantis ir ginčijantis, rungtyniaujant, kiekvienam stengiantis įrodyti savo pranašumą, nieko panašaus nė vienas nejuto.

Jie tai patyrė tik dabar, būdami kartu, dalydamiesi, galvodami ne apie save, o apie draugą, girdėdami jį, stengdamiesi ne nuginčyti jį, ne sumenkinti jo svajones, o jas papildyti tarytum savas, visa širdimi trokštant jų įgyvendinimo. Jie suprato, kad rado patį didžiausią pasaulio lobį, kuriame pildosi visos svajonės.

Liovėsi lietus, saulė nutvieskė horizontus nuostabiausiomis spalvomis, ir berniukai patraukė namo pilni jėgų bei ryžto. Pasaulis dabar jiems atrodė kitoks – vientisas ir begalinis. Jie juk gavo gyvenimo paslapties raktą – tik būnant kartu, kaip vienas, tik papildant vienam kitą, o ne pavydint ir rungiantis, galima prieiti ir atskleisti tokį nuostabų šaltinį širdyje, kuriame pildosi visos svajonės, atsiskleidžia nauji, nematyti pasauliai, neribotos visų norų įgyvendinimo galimybės. Raktas į paslaptį buvo neįtikėtinai paprastas – tereikia visiems kartu, tarytum viena širdimi, šito panorėti, ir ne sau, o visiems!

Grįžę namo jie iš karto saldžiai užmigo, užliūliuoti svajonių atsikėlus eiti kartu ir atskleisti šią paslaptį visiems kelyje sutiktiems žmonėms.

Vincas Andriušis

http://www.mintis.info

Alegorija “Kalakutas”

Šaltinis: Alegorija “Kalakutas”

Kas pakeis religiją?

Kodėl mes tikime Dievą arba dievus? Arba netikime, kas taip pat yra tam tikras tikėjimo aspektas? Kodėl žmonės iš viso turi viziją apie kažkokį aukštesnįjį protą, aukštesnę sąmonę, jėgą, kuri egzistuoja už mūsų matavimo ribų ir kuriai kažkodėl turėtų rūpėti, kaip mes gyvename, elgiamės, bendraujame ir visa kita?

Daugelis mokslininkų pranašavo, kad, mums vis geriau suprantant gamtą ir jos dėsnius, religija išnyks. Nors tikinčių žmonių kol kas daugiau ne netikinčių, o ir tarp mokslininkų, operuojančių žiniomis ir sudėtingomis loginėmis sąvokomis, tikinčių Dievą tarytum kokį Kalėdų Senelį yra nemažai.

Šiandien sociologai ir psichologai mano, kad tokia mūsų prigimtis: tikėjimas mums yra gyvybiškai svarbus, kaip bazinis poreikis, kylantis iš noro nuslopinti mirties baimę, juk „apkasuose ateistų nebūna“. Kita svarbi funkcija – kompensuoti neįgyvendintus norus, kurių veikimo mechanizmą gerai atskleidžia visiems žinoma pasaka „Žvejys ir auksinė žuvelė“.

Religija gali mums kompensuoti tai, ką norėtume pasiekti. Psichologų nuomone, ji tenkina 16 mūsų asmenybę formuojančių ir dėl skirtingų proporcijų rinkinio asmenybės unikalumą lemiančių bazinių poreikių: valdžios, nepriklausomybės, žingeidumo, pripažinimo, tvarkos, ekonomikos, garbės, idealizmo, bendravimo, šeimos, padėties visuomenėje, keršto, meilės santykių, maitinimosi, fizinių pratimų ir ramybės.

Religijos universalumą ir populiarumą lemia tai, kiek ji yra suprantama, tinkama, paranki kuo platesnėms masėms. Pavyzdžiui, ekstravertams reikalingi kolektyviniai renginiai ir meilės artimui filosofija, intravertams – meditacija, uždara malda, asketiškumas.

Religiniai ritualai tenkina mūsų tvarkos siekį. Mokymas apie išganymą ir atleidimą susijęs su pateisinimo poreikiu. Pomirtinio gyvenimo pažadas padeda žmonėms išsivaduoti nuo nerimo dėl savo gyvenimo, nusiraminti, tenkina teisingumo viltis.

Didžiausias skirtumas tarp religingų ir nereligingų žmonių yra jų požiūris į nepriklausomumą. Didžioji dauguma religingų žmonių jaučia kontakto su kitais žmonėmis, ryšio poreikį. Mažiau religingi žmonės linkę pasitikėti tik savimi ir būti atsakingi tik už save.

Religingieji taip pat labiau vertina garbę, tiesą, sąžiningumą. Daug žmonių atsisuka į religiją norėdami reikšti pagarbą protėvių atminimui.

Pasaulietiška visuomenė ieško alternatyvų, kurios galėtų patenkinti tuos pačius bazinius poreikius: vieni gyvenimo prasmės ieško filosofijoje, kiti atsakymų – psichologijoje. Elementų, panašių į religinius, galima rasti moralinėse vertybėse, politiniuose įsitikinimuose ir netgi… dietose.

Religinio ir kitokių tikėjimų konkurencija susijusi su geresnio mūsų poreikių tenkinimo būdo pasiūlymu. Juk būtent tai verčia žmones tapti religingais ir imtis įvairių religinių praktikų.

Juk žmogaus prigimties pamatinė savybė – egoizmas, noras visapusiškai patenkinti savo poreikius ir norus: tiek materialiai, tiek psichologiškai. Norams vystantis siekimai tampa didesni, nei žmogus gali juos patenkinti.

Reikalinga įvairiapusė psichologinė kompensacija, kurią visada teikdavo religija. Tačiau materialūs ir psichologiniai norai nuolatos auga, tiek kiekybiškai, tiek kokybiškai, ir artėja prie žūtbūtinio atsakymo į gyvenimo prasmės klausimą poreikio.

Anksčiau šį klausimą užglaistydavo religija, vėliau jai ėmė talkinti mokslas. Šiandien poreikis atskleisti gyvenimo prasmę perauga visas iki šiol turėtas kompensacijos priemones: religiją, religines meditacines praktikas, filosofiją, moralės principus, psichologiją, mokslo duodamus atsakymus ir pan. Mokslas, kurio tyrimai riboti pasekmės, o ne priežasties sfera, jau atvirai pripažįsta savo bejėgiškumą atsakant į šį klausimą.

Neįgyvendintų ir vis augančių norų keliama kančia viršija materialių norų teikiamo laikino pasitenkinimo galimybes ir verčia ieškoti atsakymo į esminį – gyvenimo prasmės klausimą: kam skirti visi mūsų veiksmai, pastangos, gyvenimai ir mirtys, gabumai, darbai, išgyvenimai ir t. t.

Atsakyti į šį klausimą gali tik visus mokslus vienijantis integralus mokslas ir jo žiniomis pagrįsta psichologija, ne tik atskleidžianti gamtos vientisumą, visos jos sistemos dalių integralumą, o visišką harmoniją – kaip jos priežastį ir tikslą, bet ir suteikiančią mūsų, žmonių, tinkamų tarpusavio sąveikų metodiką, kuria naudodamiesi atskleistume aukštesnį sisteminį lygmenį, kompensuojantį mūsų egoistinį norą ir visas jo keliamas problemas.

Parengė Vincas Andriušis

http://www.mintis.info/

Egoizmas ir malonumas – du nesuderinami dalykai

Neįmanoma pasitenkinti egoistiškai. Tuo momentu, kai malonumą kurianti šviesa būna pasiruošusi patekti į norą, mes jaučiame tik trumpą jos prisilietimo akimirką, ir noras tučtuojau užgęsta.

Mažuose malonumuose ne taip stipriai, ne itin aiškiai jaučiame, kad malonumo šaltiniui prisilietus prie noro, jie iš karto vienas kitą anuliuoja, ir abu išnyksta, įvyksta anihiliacija*. Tačiau dideliuose noruose, kurių žmogus labai siekia ir ilgai apie juos svajoja, arba tokiuose malonumuose, kuriuos teikia lytinis aktas arba kūryba, – ten žmogus tuoj pat jaučia, kad malonumas netrunka nė sekundės ir išnyksta, pagal tą patį principą blėsta ir atsiminimas apie jį.

Kodėl? Todėl, kad egoistinis noras ir malonumas negali būti kartu, egzistuoti vienas kitame – noras gauti negali išlaikyti savyje malonumo.

Kas yra egoistinis noras? Tai noras gauti sau, į save, šviesos teikiamo malonumo trūkumas, kurį formuoja pats malonumo šaltinis, panašiai kaip pasiūla sukuria paklausą. Jie yra priešingi savo savybėmis, kaip pliusas ir minusas, šiaurė ir pietūs, juoda ir balta ir pan. Noro gauti kredo – viską gauti nieko neatiduodant, šviesos – teikti malonumą be jokio asmeninio suinteresuotumo. Todėl egoistinis noras ir negali išlaikyti savyje šviesos, o kartu ir jos teikiamo malonumo, nes neturi vietos jai – neturi jos savybių. Jie yra visiškai priešingi savo prigimti ir todėl nėra, ko tikėtis, kad jie kada nors galės būti kartu!

Ar yra būdas išeiti iš šio užburto rato, kurį suka nuolatiniai noro ir jo anihiliacijos svyravimai? Taip, tai įmanoma, jeigu norimą gauti malonumą nukreipsime ne į save, o į išorinį šaltinį, savo aplinką. Tokiu būdu mes šviesos teikiamą malonumą perleistume per savo norą ir jis negesintų, neanuliuotų noro gauti, o mes, tokiu būdu įgiję savyje šviesos savybę – savybę teikti malonumą, – nuolatos jaustume jos teikiamą malonumą išorėje.

*Anihiliacija (lot. nihil – niekas) – fizikos terminas, žymintis subatominės dalelės susidūrimą su ją atitinkančia antidalele ir jų virsmą naujomis antidalelėmis.

 Parengė Vincas Andriušis

http://www.mintis.info/