Tęsinys. Pradžia 2017 m. sausio 23 d.
„Tikrasis mums šiandien mestas iššūkis – klausimas, kaip pakeisti mūsų mąstymo būdą, o ne tik mūsų sistemas, institutus ir mechanizmus. Mums reikalinga vaizduotė, kad suprastume tiek didžiulę perspektyvą, tiek ir to tarpusavyje susijusio pasaulio, kurį sukūrėme, sudėtingumą. <…> Ateitis priklauso dar didesnei globalizacijai, dar stipresnei tautų ir kultūrų tarpusavio sąveikai bei bendradarbiavimui, dar geresniam tarpusavio atsakomybių ir interesų pasiskirstymui. Ko mums šiandien reikia – tai vienybės, pagrįstos mūsų globaliais skirtumais.“ [1]
Vis dėlto tai neatsitiks savaime. Kas gali mus priversti vienytis? Arba bendra nelaimė, arba bendras rūpestis kita karta, savo vaikais, kad jie nepatektų į dar blogesnę situaciją negu mes. Tam turime bendromis jėgomis sukurti ugdymo metodą mūsų vaikams, kuris atitiktų naujų pasaulio realijų keliamus reikalavimus. Tačiau tai negali būti vien teorinis metodas, kurį primestume vaikams, o patys liktume kokie buvę. Todėl turime pradėti nuo savęs, pradėti keistis dėl savo vaikų, rasti ir ištobulinti tarpusavyje pozityvių tarpusavio sąveikų metodą ir tada jau jį taikyti vaikams, patys jį naudodami ir žinodami, kaip jis veikia. Jeigu mes šito nepadarysime, tai kita karta bus dar blogesnė už šią, kaip tai vyko iki šiol.
Taip pat nepasieksime gerų rezultatų sprendimo ieškodami vieni, bandydami keisti švietimo sistemą tik savo šalyje. Kadangi, kaip rodo pavyzdžiai, mes jau gyvename globaliame pasaulyje, kuriame kiekviena krizė, kiekviena problema atsiliepia visai pasaulio visuomenei. Čia veikia vadinamasis „drugelio efektas“ – mažas pasikeitimas bet kuriame pasaulio taške padaro žymiai didesnius pasikeitimus kitoje vietoje ir kitu metu. Todėl ir švietimo sistemoje sprendimas turi būti ieškomas bendras ir visuotinis, bendradarbiaujant su visomis pasaulio šalimis, visų pasaulio šalių švietimo sistemomis. Netgi jeigu rastume tobulą švietimo sistemos modelį savo visuomenėje ir imtume jį taikyti, tai per filmus, internetą, žmonių judėjimą po pasaulį gautume tokią įtaką savo visuomenės mąstymui ir pasaulėžiūrai, kad visos mūsų pastangos nueitų perniek. Juk šiuolaikiniame globaliame pasaulyje nebeįmanoma atsiriboti, kaip Šiaurės Korėjai, nuo viso pasaulio ir jo daromų įtakų, o ir Šiaurės Korėja globalaus pasaulio spaudimo nebeatlaikys.
Mes turime pradėti keisti savo požiūrį į gamtą kaip į vientisą sistemą, kurios dalimi esame, ir savo santykiais atitikti jos harmonijos dėsnius, keisti mūsų santykių psichologiją, egoistinį, individualistinį požiūrį į aplinką keisti į atvirkštinį – integralų, altruistinį. Bet tai galima padaryti tik pažinus save, savo psichologiją, savo vietą ir paskirtį visuomenėje bei pasaulio sistemoje.
[1] – Laitman M., Kozlov A., Uljanov A., Kalčenko K., Ždanko S. Instrukcija po vyžyvaniju v novom mire: počemu vzaimnaja otvetstvennost spasiot nas ot globalnovo krizisa – М.: NF «Institut perspektivnyx isledovanij», 2012. – 200 psl.
Vincas Andriušis
Bus daugiau
Rytas - Vinco Andriušio BLOG'as 